Agnė yra „Strakaliuko“ sumanytoja, kuriai visapusiško vaikų lavinimo užsiėmimų idėja kilo beieškant būrelių savo pačios tuomet dar keturmetei dukrai. Kadangi vyras jau dirbo treneriu, pora į veiklą pasinėrė kartu. Šis sumanymas sėkmingai realizuotas, judesio studija su viena sale išaugo į didžiausią Lietuvoje specializuotą vaikų sporto centrą ir kasmet atsinaujina.
Kai kilo mintis kurti „Strakaliuką“, Agnė studijavo fizikos doktorantūroje. Siekdama daktaro laipsnio ji siekė dėstyti universitete prisidėti prie švietimo, teko padirbėti mokykloje mokytoja. Supratusi, kad vaikų fizinio aktyvumo ugdymo sritis Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, ji iškeitė į sportą ir ėmėsi inicijuoti pokyčius.
Pakeitusi profesinę kryptį, į naują veiklą ji nėrė visa galva – baigė trenerių kursus, praktikavosi pati vesdama užsiėmimus, nuolat atnaujina žinias įvairiuose mokymuose, seminaruose, skaitydama profesinę literatūrą, domėdamasi naujausiais tyrimais. Agnė ne iš tų, kuriems pakanka užsidėti varnelę prie nuveikto darbo. Ji turi būti patenkinta rezultatu, matyti dūkstančius, laisvus vaikus švytinčiomis akimis. Antraip nebūtų prasmės dirbti, stengtis, kad vaikams būtų kuo įdomiau ir nuolat tobulėti.
Būtent Agnė yra atsakinga už „Strakaliuko“ plėtrą, jos galvoje nuolat knibžda begalė idėjų, o kalbėdama apie širdžiai mielą veiklą ir prasmingus planus ji visad sproginėja ir stebina savo energija. Tačiau net įgyvendinus daugybę sudėtingų, reikšmingų ir ne tik „Strakaliukui“, bet ir Kauno visuomenei svarbių projektų, surengus krūvą sėkmingų, įspūdingų varžybų, vis plačiau pasakojant apie savo veiklą tiek žiniasklaidoje, tiek renginiuose, Agnei vis dar mieliausia būti vadinamai tiesiog „Strakaliuko“ mama.
Moteris mėgaujasi tuo, kad drauge dirba visa šeima, kad bendromis jėgomis, pasitardami, vienas kitą paskatindami jie gali padėti vis didesniam būriui vaikų. Kad ji išties rūpinasi „Strakaliuku“ kaip mama savo šeimos namais paliudytų ne tik vaikai, bet ir tėveliai. Agnė pasirūpina ne tik užsiėmimų atnaujinimu ir naujais pasiūlymais centro lankytojams, bet ir aplinka – pagalvodama ir apie mažųjų patogumą, ir apie tėvelių komfortą.
„Vadovės pareigos man niekada nebuvo svarbios, nesiekiu titulų ar skambių pavadinimų. Juk ir „Strakaliukas“ mūsų šeimai yra ne verslas, o gyvenimo būdas ir savirealizacija padedant kitiems. Mūsų tikslas – ne didesni skaičiai ataskaitose ar geresni finansiniai rezultatai, o geros vaikų emocijos, savijauta, ir pasikeitęs požiūris į sportą. Svarbiausia, kad jie būtų fiziškai aktyvūs, kad judėtų taisyklingai ir darytų tą lengvai, džiugiai, per žaidimą. Tad man gerokai mielesnis pačių vaikų sugalvotos ir mūsų kolektyve prigijusios „Strakaliuko“ mamos pareigos“, – pabrėžia A.Pocienė.[pb_builder]